Chose of one!*

Rytojui reikia nedaug

Tik truputį širdies

Truputį jėgos, truputį ugnies

Iš tavęs ir manęs

Ir tada jisai taps..

(G&G Sindikatas)

Susimąstau kiek kartais nedaug reikia,kad padarytum žmogų laimingu.Kartais užtenka nusišypsoti,kartais užtenka žodžio,kartais užtenka pabūti šalia, kartais užtenka nubraukti ašaras nuo veido,kartais tiesiog leisti suprasti,kad jis reikalingas kitam,kartais užtenka nuskint pievos gelę,kartais tereikia pasakyti ačiū,ar uždėti ranką ant peties.

Pasiilgau tavęs… Kaip noriu  Tau padovanoti šypseną..klausytis kaip tari žodžius.. matyti kaip priverčiu ir tave šypsotis… pasakyti ačiū kad esi šalia.. prisiglausti.. ir nepaleisti… leisti suprast koks tu man brangus.. “Rytojui reikia nedaug “..

Šiandien tegaliu pasakyti-Black swan was amazing!Taip ir ne kitaip.Tikrai likau sužavėta.

Kol čia viskas susitvarkė iš tikro pamiršau apie ką kalbėti norėjau.Tiksliau pasipasakoti,kad ir kaip pavadinsim,nesvarbu.

Kai skauda galvą kažkaip sunku mąstyti ir susikaupti.Nach,nekenčiu.

Geras jausmas kai turi kur save realizuoti ,investuoti,aiduoti ir atimti.Kažkokį stimulą gauni.Eiti į priekį.

Man patinka duoti.Ir imti.Duoti patinka labiau.Turbūt esu iš tų vadinamų altruistais.Ir tikrai,man tai suteikia gyvenimui prasmę ir stimulą.Kai matau kažkokią savo investiciją.Kai darau ką nors dėl kažko-jaučiuosi nepaprastai!Tikrai.Kad jausčiau gyvenimo pilnatvę turiu gyventi dėl kažko,kitaip manęs tiesiog nėra.Viena aš esu niekas.Niekas.Niekas.Niekas.

<…>Ir vis dėlto neužmiršo savo praeities.Nuolatos grįždavo į Nanterą sužinoti,kas ten naujo.Prasidėjo pjūtis.Viktoras buvo rastas ant aštuoniolikos aukštų namo stogo sisisukęs kaip šventojo relikvija,su įsmeigtu į kirkšnį švirkštu,padauginęs narkotikų.Hasanas,mušeika iš Alžyro kalnų,milžiniškas blondinas,buvo rastas medžiokliniu šautuvu peršauta galva.”Broliai vagys” patupdyti į Fliori Meroži kalėjimą.O Marselis-galutinai įklimpęs į heroino liūną.

Karimas matė bejėgius savo draugus ir su siaubu stebėjo pjūties apogėjų.AIDS tik pagreitino procesą.Ligoninės,kurios ankščiau buvo perpildytos išsekusių darbininkų ir senelių,dabar vos talpino vaikėzus pajuodusiomis dantenomis,dėmėta oda ir pūvančiais organais.Jis matė,kaip merdėjo daug jo buvusių bendrų.Matė galinga ir nesulaikoma banga plintantį blogį,lydimą hepatito C,siekiantį galutinai išnaikinti jo kartą.Karimas atsitraukė pašiurpęs visu kūnu.<…>

O aš dabar matau kai tai naikina kartą po manęs.Galbūt tai lyg išbandymas-išlieka tik stipriausi.Bet kokia kaina!

Turbūt dėl visai ne žiemiško,o greičiau rudeniško oro mane kankina kažikokia nostalgija.Nors išties net nežinau koks tai jausmas.Kaip koks balionas esu pripildyta senų prisiminimų,net nežinau kodėl.Kažko manyje ir per daug ir kartu per mažai,esu ir tuščia ir perpildyta vienu metu.Mintys kaip žuvys akvariume plaukioja,persipina viena per kitą kol galų gale net nebežinau ką norėjau pasakyti.Aš nepakartojama!

Visko buvo tiek daug ir sprendimai tada atrodė geriausi,o ką daryčiau dabar?

Retsykiais trūksta tų žmonių kas buvo tada,nors buvo vaikiškai naivu viskas..Ne,nesigailiu dėl nieko ir keisti nieko nenorėčiau.

Galečiau būti tituluojama prisiminimų karaliene.

Tai buvo didelis laumių susirinkimas,skirtas dovanų išdalinimui per paskutines dvidešimt keturias valandas atėjusiems į šį pasaulį naujagimiams.
Visos šios labai senos ir įnoringos Likimo Seserys,šios keistos skausmo ir džiaugsmo Motinos,buvo labai skirtingos:vienos atrodė niūrios ir surūgę,kitos išdykėliškai linksmos ir apgaulingos;vienos-jaunos,kurios visada buvo jaunos,kitos-senos,kurios visada buvo senos.
Visi tėvai,kurie tikėjo Laumėmis,į susirinkimą atėjo su naujagimiais ant rankų.Gabumai,Galimybės,sėkmingi Atsitiktinumai,neįveikiamos Aplinkybės-viskas buvo sukrauta šalia teisėjų stalo,-kaip dovanos estradoje prizų dalinimo dieną.Skirtumas buvo tik toks,kad šios Dovanos nebuvo atlygimas už pastangas,bet priešingai,malonė,teikiama tam,kuris dar negyveno,malonė,galinti nulemti jo likimą ir lygia dalia tapti jo laimės arba nelaimės šaltiniu.

[...] Charles Baudelaire,Paryžiaus Splinas

Ir iš tiesų,kiekvienas esame gavę tą ‘dovaną’.Na taip,ne niekvienas ja džiaugiamės,na nors retsykiais esam nepatenkinti tai tikrai.Ir jeigu būtų duota ta taip visų trokštama galimybė atsukti laiką atgal arba pakeisti ką nors sau palankesne kryptimi to nedarytumėt.Na gerai,sakot,kad darytumėt,bet meluojat,patys sau.Kodėl?Todėl,kad ir kaip keiktumėt savo gyvenimą kiekvienas turit tai kas kiekvieną naktį verčia laikrodį ir vėl išmušti dvyliką.Tikrai turit po mažą stebuklėlį kuris viską pakeitus dingtų,o jūs tikrai to nenorite.Todėl pažadėkit sau,kad nebesiskųsit ir neverkšlensit kaip mažos mergaitės.

Pasirodo saldumynai tikrai saldina širdį.Te po vieną kiekvienam verksniui.

Koks paradoksas,kaip ir prieš metus taip ir dabar trunyju namie.Tik aplinkybės švelniai tariant pasikeitė.Esu ne namie ir netgi tikrai labai toli nuo jų,sėdžiu ganėtinai patogiai ir minkštai susisukusi į patalus,saldumynų apsupty ir glostoma elektrinio šildytuvo.Ir žinot kąąąą?Man tai patinka.Niekada nebučiau pagalvojus,kad tai galėtų būti mano pasirinkimas,neįtakotas niekieno.Tik vienintelė minti verčia norėti apsibliaut-aš beprotiškai noriu namo!Mama kaip aš tavęs pasiilgau..miau ,apkabikit mane.

Kaip pagaliau gauni taip trokštamos laisvės,kai tavęs nekontroliuoja tėvai,esi pati sau valdovas ,tuomet supranti kaip to nenori.Na,bent man taip yra.Taip noriu dar būti tėvų dukrelė.Noriu bijoti grįžti ryte namo,nes žadėjau grįžti tą pačią dieną,bet kaip aišku dėl tam tikrų aplinkybių tai padaryti buvo neįmanoma,noriu būti priklausoma ir kontroliuojama jų.Visa tai būtų galima apibendrinti vienu žodžiu-nenoriu užaugti!

Net ir dabar tie keturi mėnesiai kuriuos gyvenu viena atrodo kaip atostogos,po kurių grįšiu į tėvų lizdelį.Kas gali padėti susitaikyti su tuo,kad po velnių taip nebebus?

Visi mes žmonės ir daugmaš visi vienodi.Bent jau mąstymu tokiu,tai garantuotai.Jeigu ryškiaspalviame fone žibės užrašas-AKCIJA negalvodami pirksime,net jei to mums visiškai nereikia.O turėjau aš čia galvoje posto pavadinimą,kad jeigu jau jis koks nors ne toks tai mes būtinai nueisime paskaityti ir tik tada užtiksime(arba ne) gerą ,vertą dėmesio blogą.Bent jau  aš tokį jau  turiu.Dabar spėju jums labai įdomu sužinoti jo pavadinimą.Cha.Paliksiu intrigą,tipo įdomiau taip bus.

O norėjau pasibėdavot šian jum kaip man po atgailaujamojo namų tvarkymo skaudą užpakalį.dar rankas.Nu ir kaklą atrodo.+grožio procedūros soliariume sugadino man miega,nes visą naktį perštėjo papus.Guoskit mane ir gailėkitės,lenkitės ir bučiuokit kojas,blizginkit batus.

O šiaip ką jus šian vakare?Aš tai namie viena gersiu ,laistysiu visų metų nuoskaudas ir šiaip verksiu kokie jie nesėkmingi buvo ir kaip aš visiem linkiu tokių metų.Nė velnio aš nedespresuoju,tik visiškai neturiu noro varyt kur tai gert.

Pagaliau ir mūsų Dievo užmirštame kampelyje pradėjo snigti.Šiaip man tai nusispjaut.Galvojau va,pradės snigt ir man ta Kalėdinė nuotaika atsiras.Mhm.Norėtumėt.Niekas neatsirado,aprt paranojos po  to,kai gatvėj kažkas mane šaukė,ne,viskas čia gerai su tuo kvietimu,tik ,kad aš to kvietėjo tai nepažįstu.Va tada ir pradėjau depresuot,o kas ten buvo?O aš jį gal pažįstu?O iš kur jis mane tada pažįsta?Absurdiška?Ir aš taip galvoju.Kam man čia galvą dėl tokių nieku sukt,juk žinau,kad paskutiniu metu nieko neprisidirbau,niekam skoloj nesėdžiu ir šiaip mano padėtis ganėtinai pakenčiama.

Kambaryje atidarau langą,nes viskas dvokia keistumu ir šiaip kažkuo,tai man nepatinka.Iškišu galvą pro langą ir įkvepiu.Gera.Iš labai toli užuodžiu Žiemą.Ji jau atžingsniuoja.Dar truputėlį slepiasi,bet aš ją jaučiu.Kiek apsitvarkau.Ir jaučiu,kad čia viskas kitaip.Pasižiūriu į save veidrodyje.Ir aš kitokia.Truputį.Tikrai ;)